Beauty - Skin Care - Makeup And Accessories - Canada pharmacy ]"|' drugstore online and doctors advice.

ONANIZMAS.LT

Straipsniai, mokslinė literatūra apie žalingą masturbacijos poveikį organizmui.

Wednesday
Sep 20th

Vienatviško sekso antologija

Masturbacija laikoma asocialiu veiksmu, dažniausiai atliekamu vienumoje. Dažnai ji įvardijama kaip onanizmas, savitarša, savimyla.

Lytinio gyvenimo sociologiniai tyrimai parodė, kad beveik 90 proc. vyrų vienu ar kitu savo gyvenimo metu tai yra praktikavę. Tarp moterų šie skaičiai yra mažesni. Moterys tokią lytinę veiklą pradeda vėliau nei vyrai, ir jos masturbuojasi du kartus rečiau.

Demonų apsėsti ir paskatinti

Istorikai gali pateikti daug pasakojimų apie masturbaciją. Biblijos personažas Onanas nenorėdamas, kad jo žmona pastotų, prieš sueitį atlikdavo masturbacijos aktą. Egipto dievas Ra išliejo savo sėklą, pats save apvaisino ir taip sukūrė pasaulį. Graikų filosofas Diogenas viešai masturbavosi ir lytinį potraukį prilygino alkiui ar troškuliui.

Istoriniu požiūriu įdomus ir penkiolikto amžiaus vokiečių traktatas ,,Raganų kūjis“, kuriame rašoma apie tai kaip atpažinti ir sunaikinti demonus. Štai jo fragmentas:

Koblenco mieste gyvena žmogus, taip užkerėtas, kad jis visą meilės aktą, koks pridera tarp vyro ir moters, atlieka savo žmonos akyse, tačiau ne kartu su ja. Tą jis daro keletą kartų iš eilės. Nepaisydamas raginančių, verksmingų žmonos prašymų, jis negali liautis taip elgęsis, ir atsitinka, kad po keleto paeiliui sekusių aktų jis sušunka: “Pradedam iš naujo!” Tačiau žmogaus regėjimas negali pastebėti jokio kito asmens, tarnaujančio jam partneriu. Būna, kad po kasdieninių tokių geidulių šis žmogus visiškai bejėgis krenta ant grindų. Kada, jį atgaivinus, jam užduodamas klausimas, kaip visa tai įvyko, ar moters pavidalu jam nepasirodė sukubė, jis atsako, jog jis nieko nemato, jo protas yra taip aptemęs, kad jis neturi jėgų susilaikyti.

Kaip aiškinami masturbacijos veiksmai viduramžiais? Kadangi juos reikėjo pasmerkti kaip nedorą lytinę elgseną, toks lytinis gyvenimas buvo siejamas su demonais. Buvo teigiama, kad tokį žmogų apsėdę demonai. Išskiriami du demonų tipai: inkubas ir sukubė. Bažnyčios tėvų nuomone, juos sunkiausia išvaryti iš apsėstųjų.

Inkubas yra vyriškos lyties demonas, kuris apsėda moteris. Jis yra nematerialus lytinis partneris, leidžiantis patirti nežemišką sueitį. Šie demonai hebrajų legendose kildinami iš pirmosios Adomo žmonos - Lilith ir dažnai gali įgyti vieną ar kitą lytį.

Raganos dažniausiai buvo kaltinamos lytiniu ištvirkavimu su demonais. Inkubai moterims pirmiausiai pasirodydavo kaip patrauklūs jauni vyrai, kol jie neįžengdavo į jų kūną. Įeidami į kūną jie pasislėpdavo vaginoje ir teikdavo be galo didelį lytinį malonumą. Kitaip sakant, inkubas leidžia patirti astralinį seksą ir fizinius malonumus, nors nėra fizinio partnerio. Tokioms moterims būdingas dažnas masturbavimasis.

Dėl šios priežasties tokių demonų apsėstų moterų negali patenkinti kiti vyrai - jie atrodo seksualiai nepatrauklūs. Viduramžiais buvo imamasi drastiškų priemonių, kad demoną išvarytų iš moters. Kaip geriausia priemonė buvo siūlomas šventintas aliejus, skirtas žaizdoms tepti.

Kai inkubas ateina pas moterį, ji naktį sapnuoja košmarus, sunkiai kvėpuoja. Jis dažniausiai sėdi jai ant krūtinės arba ant veido.

Kitas demonas vadinamas sukube. Tai nematerialus moteriškos lyties partneris. Buvo manoma, kad dažna masturbacija bei lytinis geismas vienaip ar kitaip pajungia vyro vaizduotę, o įsivaizduojamas partneris vizualizuojamas kaip moteris. Sukubė, veikianti kaip nemateriali sekso partnerė, įaudrina vyrus ir verčia juos užsiimti šiais nedorais veiksmais. Todėl dažna masturbacija leidžia nuspėti, kad toks vyras yra apsėstas demonų.

Vyrams, apsėstiems sukubės, dažnai sapnuojasi erotiniai sapnai, kurių metu jie patiria sėklos išsiliejimą. Tokiais atvejais žmogui atrodo, kad jis tik sapnavo, bet, bažnytinės dorovės sargų nuomone, jis iš tikro lytiškai santykiavo su demonu. Sukubės išsiurbia žmogaus gyvybinę energiją, o šio astralinio sekso metu atimama vyro sėkla. Šie syvai vėliau gali būti panaudoti šėtono, kad inkubai galėtų apvaisinti raganas bei apsėstas moteris be vyro fizinio tarpininkavimo.

Medicininis žvilgsnis į savitaršą

Medicininis požiūris į masturbaciją Vakarų kultūroje susiformavo tik XVIII a. ir yra stipriai persmelktas to meto dorovinių normų. XVIII amžiaus pradžioje Londone pasirodė traktatas ilgu pavadinimu: “Onanija: Baisi savitaršos nuodėmė ir visos jos kraupios pasekmės abiem lytims, apsvarstyta kartu su dvasiniais ir fiziniais patarimais tiems, kurie jau pakenkė sau šiais pasibjaurėtinais veiksmais. Taip pat laiku pareikšti raginimai mūsų nacijos abiejų lyčių jaunimui ir tiems, kurių priežiūroje jie yra, ar tai būtų tėvai, globėjai, mokytojai.”

Labai ginčijamasi dėl šio teksto autorystės, bet manoma, kad jį parašė dvasininkas. Čia pabrėžiamas masturbacijos nuodėmingumas ir teikiami šundaktariški patarimai, kaip reikėtų gydyti tokius žmones. Traktatas svarbus tuo, kad bandoma kalbėti ne vien tik apie dvasinius padarinius, bet ir apie neigiamą fizinį poveikį kūnui. Vienatviškas seksas atsiliepia ne tik genitalijoms (skausmingas ir lėtas šlapinimasis, pastovi ir skausminga erekcija be lytinio susijaudinimo, impotencija, savaiminis sėklos nelaikymas), bet ir kitiems kūno organams (epilepsija, džiova, alpimas). Traktato autoriaus nuomone, tai yra ir abiejų lyčių nevaisingumo priežastis.

Autoriai teigė, kad masturbacija yra ydinga pati savaime. Tai labai išplitusi liga ir būtina ją gydyti. Pačiu geriausiu vaistu buvo laikoma nekaltybė.

Ši knygelė susilaukė kelių papildomų leidimų bei daugybės padėkos laiškų iš dorovingų skaitytojų. Ji reikšminga tuo, kad bandoma viešai kalbėti apie tokią lytinę elgseną, siūlomos jos kontrolės formos, kurios siejamos su paauglių lavinimu.

1758-1760 m. pasirodė kitas svarbus veikalas. Tai buvo šveicarų gydytojo Samuelio Tiso knyga “Onanizmas arba traktatas apie masturbacijos sukeltas negales”, kur bandyta paneigti šundaktarių pasakojimus ir visuomeninius stereotipus apie vienatvišką seksą. Traktatas buvo labai populiarus ir išverstas į vokiečių, anglų, italų bei olandų kalbas.

S.Tiso sukūrė gana išsamią medicininę teoriją, aiškinančią masturbacijos ligos priežastis ir pasekmes. Jis citavo Renesanso mąstytojų pasisakymus ir antikos medikus. Šią savarankišką lytinę elgseną šveicarų gydytojas siejo su mitybos, kvėpavimo ir nervų sistemos sutrikimais, debilumo atsiradimu ir išblyškimu. Tokia veikla, jo nuomone, paveikia kai kuriuos protinius sugebėjimus ir atmintį. Moterims ji sukelia isteriją ir kraujavimą iš genitalijų.

Samuelis Tiso masturbacijos pavojų bando aiškinti fiziologiškai pagrįstais argumentais. Jo manymu, prarasti vieną unciją (apie 30 g) sėklos - tolygu netekti 40 uncijų kraujo. Todėl ši lytinė praktika sukelia įvairius nervinius spazmus, išbalansuoja kūną ir jo medžiagų apykaitą. S.Tiso nesiūlė jokių vaistų nuo masturbacijos, bet liepė laikytis ypatingo kūno priežiūros režimo: šaltos vonios, sveika gyvensena, fiziniai pratimai, reguliarios klizmos, ramus, gilus miegas ir minčių skaistumas.

Kodėl XVIII a. pradėta taip intensyviai domėtis masturbacija? Kai kurie istorikai teigia, kad tuo metu medikai bandė paaiškinti kai kurias buvusias neaiškias ligas ir jų priežastis atrasti doroviškai nepriimtinoje lytinėje elgsenoje. Tačiau vienatviško sekso pavertimas visų ligų šaltiniu jau tada atrodė gana abejotinas.

Gali būti, kad XVIII a. tokį visuomeninį susidomėjimą sukėlė masturbacijos dažnėjimas, paskatintas represyvios buržuazinės moralės plėtros ir nesantuokinių lytinių santykių smerkimo. Kita vertus, šis domėjimasis galėjo būti ir venerinių ligų sukeltos visuomeninės panikos rezultatas, kada pereinama nuo vienos lytinio gyvenimo tvarkos prie kitos. Taip sifilio atžvilgiu pavojingus lytinius santykius galėjo pakeisti saugus geismo patenkinimas vienatvėje. Šiame amžiuje taip pat atsirado erotinių tekstų ir pornografinių paveikslų, kurie galėjo stimuliuoti nesuvaldomą lytinę aistrą vienatvėje.

Tai, kad masturbacija buvo opus to meto klausimas, atspindi ir žymaus prancūzų švietėjo Ž.Ž.Ruso susirūpinimas. Savo garsiame pedagoginiame traktate “Emilis” jis reikalauja pedagogų ir tėvų priežiūros bei kontrolės, kad vaikai slapčia neužsiimtų nedora veikla.

Psichikos sutrikimas

Naujas etapas kovoje prieš savarankišką seksą prasidėjo apie 1840 metus, kada medicinoje ėmė formuotis atskiros šakos ir specializacijos. Atsirado žymūs nuomonių skirtumai. Britai ypatingai bandė pabrėžti masturbacijos neigiamą poveikį smegenų ir nervinės sistemos veiklai, o vokiečių medikai labai abejojo tokiais priežastiniais ryšiais. Nepaisant profesinių nesutarimų, Europoje buvo manoma, kad tokia lytinė praktika gali būti susijusi su psichikos sutrikimais, o kai kurios sutrikimų formos yra sukeltos būtent “savarankiško sekso, nukreipto į save”. Masturbacija dažnai kaltinta kaip neurastenijos ar kitų nervinių ligų priežastis.

Tuo metu pasirodė naujas medicininis traktatas. Tai Klodo Fransua Lalemano veikalas “Apie savaiminį sėklos išsiveržimą”, arba apie spermatorėją, kuri atsiranda dėl dažnos masturbacijos. Medikas sukūrė kraupios ligos įvaizdį. Spermatorėja negali būti įveikta valingų pastangų ar savidisciplinos pagalba. Ji nepagydoma ir veda į žmogų į negalią bei mirtį.

Medikai Europoje pradėjo abejoti, ar galima šiai lytinei praktikai suteikti tiek daug reikšmės, kad ji yra daugybės ligų priežastis ar pasekmė. Pvz., 1870 m. Džeimsas Pagė teigė, kad masturbacija tiek pat kenksminga, kiek ir normalus lytinis aktas. Normalus lytinis gyvenimas lygiai taip pat silpnina kūną ir lyties organus, kaip ir piktnaudžiavimas.

Kokius sprendimo būdus medikai siūlė pedagogams bei tėvams, susirūpinusiems paauglių ir jaunuolių lytiniu gyvenimu?

Apie 1850-1870 m. dietą, kūno priežiūros režimą ir nuosaikų gyvenimo stilių propaguojantį terapinį požiūrį, kurį bandė diegti S.Tiso, pakeitė chirurginiai bandymai spręsti problemą. Tokia nuostata įsigalėjo todėl, kad tuo metu atsirado anestezija, o su skalpeliu jau galima įsiveržti ten, kur anksčiau nebuvo įmanoma.

1860 m. britų chirurgas Isakas Beikeris Braunas moterims ir merginoms siūlė klitoridektomiją. Klitorio pašalinimas automatiškai turėjo išspręsti masturbacijos klausimą. Už tokį požiūrį jis buvo išmestas iš Londono gydymo įstaigų. Prancūzas Polis Broka 1864 metais Paryžiaus chirurgų draugijoje siūlė kitokį onanizavimosi būdą - susegti moteriškus lyties organus specialia sagtimi. Jo nuomone, šis būdas yra žymiai geresnis nei klitoridektomija.

Įdomu tai, kad vyrų dora dažniau rūpinosi šundaktariai nei medikai.

XIX a. pabaigoje doroviniai svarstymai apie masturbacijos žalą buvo labai intensyvūs. Tam pajungė didelį propagandos aparatą: plakatai, muziejai, paskaitos, įrodinėjančios, kiek žalingas yra šis įprotis. Informacija buvo skirta ne tik vaikams ir jaunuoliams, bet ir jauniems bei vedusiems vyrams. Rinkoje pasirodė įvairūs prietaisai ir preparatai, kurie, reklamos teigimu, leidžia susidoroti su tokiu geismu – nuo žolelių iki galvaninių diržų.

Link sveiko lytinio gyvenimo...

Lietuvoje ši problema taip pat susilaukė dėmesio, o įvairūs populiarūs lytinio gyvenimo vadovėliai stengėsi išauginti dorovingus tautiečius – tiek vyrus, tiek moteris. Tarpukario Lietuvoje apie masturbaciją ir tinkamą lytinį elgesį buvo rašoma:

“Pastaruoju laiku onanizmas giliai įleido šaknis mergaičių tarpe. Mes laikome pareiga tarti apie tai keletą žodžių.

Nervai subręsta anksčiau kitų kūno organų. Jie pačioje jaunystėje ima jaudinti lyties organus. Čia ir atsiranda palinkimas į onanizmą.

Blogos kompanijos ir draugai čia, be abejojimo, turi didelės įtakos. Nepadorių scenų pasakojimas, pornografiški paveikslai, jaunuolių lyties organuose iššaukia kraujo antplūdį ir susierzinimą, čia dar plius gero draugo ,,patarimas“ ir jaunuolis pradeda save žudyti.

Onanizmas randa daug pasekėjų mokyklose ir pensionuose. Mat čia susirenka daug vaikų. Pakanka vienai mergaitei užsiimti onanizmu, kai visos kitos bežiūrint paseka ja.“

Atbaidyti jaunus žmones nuo susidomėjimo savimi buvo bandoma ir kuriant nesveiko žmogaus paveikslą. Žemiau pateiktas žmogaus aprašymas tikrai verčia susimąstyti, kokį lytinio gyvenimo būdą pasirinkti (iš knygelės “Patarimai ponioms ir panelėms vedybų klausimais: kaip save prižiūrėti prieš ir po vestuvių”, 1931 m.):

“Žmonėse, dažnai ragaujančiuose onanizmo saldybės, pastebimas nervingumas, minčių išsiblaškymas, nusilpimas, nedrąsumas, tylumas, nuliūdimas, nerangumas ir kartais per didelis dievobaimingumas. Onanistai visad iškrykę ir išsiblaškę. Jie pradėję vieną darbą, griebiasi kito, bet niekuomet jo nepriveda iki galo. Pastebėtina, kad onanistai dažniausiai būna bailiai. Bendrai, pažvelgus į jų veidą nesimato energijos, pasiryžimo. Jie akis laiko nuleidę, tarytum bijodami, kad kas nors jose neišskaitytų jų baisios ir nemalonios paslapties.

Onanistų išvaizda taip pat ne per puikiausia: plaukai pasišiaušę, veidas išblyškęs, paakiai pamėlynavę, akių vokai nuolat trūkčioja, kūno judesiai netvirti ir neelastingi; jie jaučia didelį širdies plakimą, skundžiasi blogu regėjimu, atminties silpnumu, įvairiais skausmais ir diegliais. Pažymėtina, jog onanistams dažnai teka iš nosies kraujas ir jie aplamai skundžiasi nosies ligomis.”

Na, o vaikus ir save apsaugoti nuo onanizmo galima tik paisant griežtos priežiūros. Kelios rekomendacijos iš “Patarimų ponioms ir panelėms”:

“Niekuomet nereikia palikti vienų vaikų su mažai patikimu žmogumi. Pavyz., ištvirkusi onanistė tarnaitė, norėdama save suerzinti, lytinėja vaikų lyties organus ir tuo jiems iš mažų dienų praskina kelią į savižudybę.

Vaikams neleistina kartu su suaugusiais gulėti. Negalima taip pat dviejų vaikų guldyti į vieną lovą.

Ypatingai sunku sulaikyti nuo onanizmo mergaites brendimo periode.

Kiekviena motina, pastebėjusi ką nors įtartino, turi tuojau kreiptis į gydytoją.

Gerai vaikus vesti gimnastikuotis, atlikinėti tankius pasivaikščiojimus ir kt. Tik, žinoma, jokiu būdu niekur negalima leisti vaikų vienų.

Ilgai vaikams miegoti taip pat nepatartina.”


Liutauras KRANIAUSKAS
Socialinių mokslų daktaras

Dėkojama už nuostabų darbą.

Paskutinį kartą atnaujinta ( Antradienis, 18 Sausis 2011 15:22 )  

Komentaras

Security code
Refresh